Menininkai

Bad Rabbits

Šou atidarymas su eksperimentiniais teatro triušiais

Alternatyvaus teatro sindikatas “Bad Rabbits” jau paruošė šou apie kurį nieko nepasakoja net iš telefonų išėmus akumuliatorius. Viskas, kas vyks atidarymo metu, bus staigmena ne tik lankytojams, bet ir šou. Šie jauni teatro triušiai susikūrė kaip partizaninis judėjimas, siekiantis iš pamiškės užklupti lėtą, sunkų ir savo įprastiniais bėgiais važiuojantį teatro traukinį. Nusileisti nuo scenos – dar daugiau – išeiti iš teatro, į kiemą, ir įkvėpti gryno oro. Nenuvertinkite baltakailių – jie visi turi aštrius dantis. Patikrinkim ar perkąs storas Umiastovskių rūmų sienas jau trečiadienį.

 

Andrius Erminas

Gaivūs etnografiniai artefaktai

Andriaus Ermino skulptūriniai objektai organiškai įsilieja į architektūrą ir interjerą. Subtilumu garsėjantis ir sudėtingas erdves valdantis kūrėjas šį kart jautriai suoks skluptūrines gaidas rūmų erdvėse. Atmosferiškumui ir erdvių subtilumui pavaldus menininkas savo ekspoziciją infiltruos tarp šimtmečius menančių sienų, būkime pastabūs ir atviri interpretacijai.

 

Mindaugas Jankauskas

Kablukais per punk ir pop ribą

Kauno gelžbetonio džiunglėse gimęs mauglis – ryškus personažas. Jo kamufliažas geltonas, aukštakulniai garsiai kaukši, o telefonu kas kelias valandas skambina mama. Jei iš medžio nušoka kokia marozna pantera ir bando kepštelt – atgal iškart gauna daugiaaukščio laiptinės slengo. Tapytojas Mindaugas Jankauskas, dar vadinamas Fėja, parodas rengė ir kebabinėje ir psichbaryje ir Rotušėje. Drobės keliauja iš menininko galerijos “De Profundis”, o jose draugiškai įsirėmina Sabas, Selas, Zuokas ir visa eilė nakties plaštakių. Sako, kad visuose galime pamatyti ir pačią Fėją. Užeikite išsinešimui. Su visais padažais.

 

Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius

Nerealus stalas realiame kambaryje

Ar galima kliautis savo akimis? Savo protu? Sveika ar nesveika nuovoka? 1991 m. gimę Viltė ir Tomas siekia suprasti mus supančią realybę pasitelkę iš pirmo žvilgnio suprantamą objektą – stalą. Bet iš antro – galbūt jau nebesuprantamą. Sužinokite kaip veikia Jūsų optinio nervo kabelis, jungiantis akį su gumburu – smegenų dalimi apdorojančia vaizdą. Galbūt teks kviesti meistrą? Jei stalas klibės, pakiškit po koja “Simuliakrų ir simuliacijos” tomelį.

 

Vytautas Tinteris

Dekalogas su intymia kino kamera

Jaunosios kartos režisierius Vytautas Tinteris žavisi Dogma, Kieslowskiu, Eisenšteinu ir neišsemiama žmogaus seksualumo tema. Kūrėjas užsibrėžė sukurti “seksualumo Dekalogą” – 10 erotinių dramų ciklą, nagrinėjantį intymumo paradoksus šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje. Čia spontaniškas, gaivališkas gražuolis Instinktas įmetamas į vieną lovą su viską apskaičiuojančia, teisingus pasirinkimus darančia Mis Dorove. Rezultatas – daugiau nei nepatogus. Vieną ciklo dalį “Violence” su Severija Janušauskaite tikrai pamatysime viename tamsiame Umiastovskių kambaryje. Įėjimas N-18.

 

Geistė Kinčinaitytė

Neatpažintas skraidantis foto-aparatas

Gražu. Negražu. Tą mintyse sakome veidrodžiui kiekvieną dieną. Skonio reikalo čia nėra – tai mūsų vienintelis 3D atvaizdas 2D plokštumoje. To pačio būtina tikėtis ir Geistės Kinčinaitytės šou. Meninkės fotoaparato veidrodis atspindi mūsų keistą, nejaukų, šiurpuliukus, o neretai ir šiurpą keliantį pasaulį. Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Ryžkitės atisakyti Šv. Objektyvumo – čia bus tik geras objektyvas ir jaunas talentas.

 

Mother Eleganza

Flomasterių kaubojai iš laukinių Rytų

Kas trynė šaligatvius post 90-ųjų kiemuose, Mother Eleganza vyrukus laiko savo kartos trubadūrais. Kiti – gabiais idėjininkais, turinčiais savo unikalų braižą. Jų kelių žodžių poezija, tikslūs ir ironiški praeities posakiai, atklydę nuo kasečių viršelių, sportinių tašių ir pirmųjų grafitų, juodu markeriu gula ant kepurėlių, džemperių, Paryžiaus sienų, pasidaryk-pats laivų ar tiesiog ant odos. Tai mokyklinio sąsiuvinio iš 1994 galinis lapas, atsispaudęs Jūsų Feisbuko sienoje. Eleganza savo kojines išaugo jau senai – vaikinai rengia parodas, dalyvauja meno projektuose, mados pristatymuose, o jų markeriui priklausantis posakis “I’m not from Paris. I am a Paris”, rado vietą ir ant Raimundo Malašausko, panaudojusio kūrėjus savo parodoje “Done” Briuselyje. Nepatikėkite pirmu paprastumo įspūdžiu – kaip sako dvi klasikinės meno kritikos eilutės: Ir aš taip padaryčiau. Taip, bet nepadarei.

 

Jonas Jurcikas

Remiksuota praeitis – tikras hitas

Jaunojo tapytojo prizo savininkas nuo 2011 metų daugžodžiauti nemėgsta: žiūrovų į savo parodas nevaro ir paveikslų vadinti tapyba neliepia. “Leiskim laikui įrodyti” sako Jonas. Laiko mes visi neturim, todėl užbėgdami už akių ateičiai sakome – taip, tai tapyba ir taip, tai paveikslai. Nestandartinio, įspūdingo dydžio, ryškūs POParto darbai jaučiantys komiksų įtaką. Buvęs VDA dėstytojo Gasiūno mokinys ir menininkų grupės Kuklus Klanas narys mus veda sovietinės praeities koridoriais, bet muzika groja jau kita: pionieriaus trimitą užkemša rūgštinis techno, o raudonas vėliavėles nuspalvina šiuolaikinės video projekcijos. Tai diskoteka, kurioje šoka visi. Pastaba: rubliais atsiskaityti galimybės neturėsime.

 

Elijas

Poezijos enfant terrible – slemas

Skaityti tik savo kūrybą, geriausia iš popieriaus lapų (planšetė nečeža), vengti dekoracijų ir dūmų uždangų, bei neviršyti 5 minučių. Tai yra slemas: neturtingas poezijos giminaitis gyvenantis gatvėje, sušylantis baruose ir niekada nesitikintis būti išspausdintas. Tik išklausytas – kad ir vieno žmogaus. Marius Povilas Elijas Martynenko yra keturis vardus turintis slemeris, Jūsų ausims paruošiantis eiliuotų užtepėlių rinkinį. Užsisakysite dar ar rašysite vieną žąsį, priklausys tik nuo jūsų: kaip gladiatorių romiečiai palaikindavo arba dislaikindavo, taip ir slemeris gali būti numestas nuo scenos arba paliktas gyvas toliau kapotis su silabotoniniais dviskiemeniais jambais, triskiemeniais daktiliais ir kitais maironizmais.

 

Ignas Juzokas ir Gediminas Griškevičius

Fantazija fortepijonui, garso erdvei ir laikui

Kviečiame į pasivaikčiojimą po ateities miestą: lyjant elektriniam lietui ir skaičiuojant hologramines sraiges. Akustinės ir elektroninės muzikos sintezė, pagrįsta šiuolaikine, postmodernia filosofija, dekonstruojanti muzikos instrumentą, perkeliant jo elementus (tembrą, ritmą) į garso erdvę, kurioje vyksta technologiniai postminimalistiniai skaičių žaidimai, integruojantys pirminį garso šaltinį į vykstančius matematinius procesus. Ausų masažas nedidelėmis porcijomis.

 

Benas Šarka

Avangardo jūros džinas Smiltynės paplūdimio butelyje

Nuo pat 1988 m. Beno Šarkos teatras “Gliukai” randa užuovėją Klaipėdoje. Tai – vienintelis avangardinis perfomansinis teatras Lietuvoje: be repeticijų ir be ribų. Apibūdinti Beno dar niekam nepavyko – menininkas, kaip saulės zuikutis, šokinėja nuo vieno “čia ir dabar“ ant kito. Absoliuti improvizacijos laisvė, muzika, vanduo, ugnis, o neretai ir aštrūs daiktai padaro Šarkos perfomansus intensyviais paveikslais, neleidžiančiais suabejoti, kad kūrėjas pirmiau gyvena teatru, o daug vėliau – oru. Niekas nežino kur ir kada prasideda Šarka-aktorius ir Šarka-žmogus su socialinio draudimo numeriu. Tačiau visas gliukų patyrimas greičiau ateina per pasąmonę, nei per Google paiešką.